Europos Sąjungos plėtra

TEISINIS PAGRINDAS

Europos Sąjungos sutarties (ES sutartis) 49 ir 6 straipsniai.

TIKSLAI

Europos Sąjungos plėtra nėra savitikslė. Tačiau tai buvo viena svarbiausių ir sėkmingiausių politikos krypčių, prisidėjusių prie tolesnės Europos žemyno integracijos taikiomis priemonėmis ir išplėtusių stabilumo ir gerovės erdvę į naujas nares.

Bendrosios aplinkybės

A. Teisinė sistema

1. Stojimo sąlygos

Pagal ES sutarties 49 straipsnį, kiekviena Europos valstybė, kuri laikosi ES sutarties 6 straipsnio 1 dalyje nurodytų principų, gali pateikti paraišką dėl Europos Sąjungos narystės. 6 straipsnio 1 dalyje nurodyti principai ‑ laisvė, demokratija, pagarba žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms bei teisinė valstybė – yra bendri visoms valstybėms narėms.

Penktajame plėtros etape 1993 m. birželio mėn. Kopenhagos Europos Vadovų Taryba apibrėžė pagrindinius stojimo kriterijus, papildančius Sutartyje nurodytus kriterijus, kuriuos būsimosios narės turės atitikti:

— institucijų, užtikrinančių demokratiją, teisinę valstybę, žmogaus teises, pagarbą mažumoms ir jų apsaugą, stabilumas,

— veikianti rinkos ekonomika ir sugebėjimas įveikti konkurencinį spaudimą ir rinkos veiksnius Europos Sąjungoje,

— sugebėjimas prisiimti narystės įsipareigojimus, įskaitant politinės, ekonominės ir pinigų sąjungos tikslus, ir priimti bendras taisykles, standartus ir politinius veiksmus, sudarančius ES teisės – acquis communautaire – pagrindą.

2. Sprendimų priėmimo procesas

Šalis kandidatė pateikia paraišką Tarybai, kuri, pasikonsultavusi su Komisija ir gavusi absoliučia Europos Parlamento narių balsų dauguma patvirtintą pritarimą, vienbalsiai priima sprendimą. Stojimo sąlygos ir sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, pakeitimai, reikalingi tokiam stojimui, nustatomi stojimo sutartyje, kurią turi ratifikuoti paraišką pateikusi valstybė ir visos valstybės narės, (ES sutarties 49 straipsnis).

Iš tikrųjų Europos Komisija parengia ir priima nuomonę dėl tam tikros paraiškos įstoti į ES, įvertinusi kiekvienos šalies padėtį pagal stojimo kriterijus. Komisija atsižvelgia į pačių šalių kandidačių pateiktą informaciją, valstybių narių atliktus vertinimus, Europos Parlamento pranešimus ir rezoliucijas, kitų tarptautinių organizacijų ir tarptautinių finansų institucijų (TFI) darbą ir pagal asociacijos bei kitus susitarimus pasiektą pažangą. Komisijos nuomonėje paprastai pateikiama ir ateityje laukiamos pažangos analizė. Remdamasi šiuo įvertinimu, Europos Komisija pateikia rekomendaciją dėl galimos derybų dėl narystės pradžios.

Tarybai vienbalsiai priėmus sprendimą suteikti derybų įgaliojimą, tarp šalies kandidatės ir visų valstybių narių gali būti pradėtos derybos dėl narystės. Kiekvienai šaliai kandidatei parengiamas derybų pagrindas, kuriame nustatomos bendros derybų dėl narystės gairės. Prieš pradėdamos tikras derybas Komisija ir šalis kandidatė kartu per vadinamąjį patikrinimą nustato, kaip gerai šalis yra pasirengusi. Kiekviena šalis kandidatė parengia veiksmų planą, kuriame išdėsto, ką ir kada ji darys, kad jos administracija ir teismai pasiektų narystei reikalingą lygį. ES Stojimo (arba Europos) partnerystės programose nurodo reformas ir priemones, kurių šalis kandidatė privalo imtis, kad taptų nare. Derybos vyksta ministrų ir ambasadorių lygiu. Pagrindinis dėmesys jose skiriamas visų jau galiojančių ES normų (acquis, dėl kurio derybos nevyksta) priėmimo, įgyvendinimo ir vykdymo šalyje kandidatėje sąlygoms bei terminams. Kad būtų lengviau organizuoti derybas dėl narystės, ES teisės aktai pagal temas yra suskirstyti į 35 skyrius. Komisija per visą procesą informuoja Tarybą ir Europos Parlamentą apie šalis kandidates, teikdama nuolatines pažangos ataskaitas ir strategijas. Ji stebi, kaip vykdomi pagrindiniai reikalavimai ir kokią pažangą šalys kandidatės daro taikydamos ES teisės aktus bei vykdydamos atitinkamas priemones.

Kai derybos dėl visų skyrių baigiamos ir abi pusės yra patenkintos jų rezultatais, sąlygos ir terminai išsamiai išdėstomi Stojimo sutarties projekte, kuriame išvardijamos visos pereinamojo laikotarpio priemonės ir terminai, išsamiai aptariamos finansinės sąlygos, numatomos visos atsargumo priemonės.

B. Ankstesni plėtros etapai

Prie šešių valstybių steigėjų prisijungė:

— 1973 m. – Danija, Airijos respublika ir Jungtinė Karalystė;

— 1981 m. – Graikija;

— 1986 m. – Ispanija ir Portugalija;

— 1995 m. – Austrija, Suomija ir Švedija.

C. Penktasis plėtros etapas

Europos Parlamento nuomone, penktasis ES plėtros etapas buvo unikalus precedento neturinčio politinio bei istorinio masto uždavinys, suteikiantis galimybę taikiomis priemonėmis toliau integruoti Europos žemyną. EP laikėsi nuostatos, kad visoms paraišką pateikusioms šalims turi būti suteikta teisė įstoti į Europos Sąjungą. Vis dėlto jis kelis kartus išreiškė susirūpinimą dėl ES institucinės struktūros neatitikties ir papildomų išteklių, reikalingų išsiplėtusiai Europos Sąjungai finansuoti. Vėlesnėse derybose jis pabrėžė būtinybę įvertinti šalis kandidates pagal jų nuopelnus ir atskyrimo principą.

1. Paraiškos įstoti į ES

Kipras (1990 m. liepos mėn.) ir Malta (1990m. liepos mėn., atnaujinta 1998 m.), Vengrija ir Lenkija (1994 m. kovo ir balandžio mėn.), Rumunija ir Slovakija (1995 m. birželio mėn.), Latvija ir Estija (1995 m. spalio ir lapkričio mėn.), Bulgarija ir Lietuva (1995 m. gruodžio mėn.), Čekija ir Slovėnija (1996 m. sausio ir birželio mėn.). (Turkija pateikė paraišką dar 1987 m.).

2. Stojimo eiga

1997 m. gruodžio mėn. Liuksemburgo Europos Vadovų Taryba pritarė Komisijos nuomonei dėl paraiškų įstoti į ES ir nusprendė pradėti derybas dėl narystės su šešiomis paraiškas pateikusiomis šalimis: Vengrija, Lenkija, Estija, Čekija, Slovėnija ir Kipru.

Ji taip pat sutarė išplėsti pasirengimo narystei strategiją. 1999 m. gruodžio mėn. Helsinkio Europos Vadovų Taryba nusprendė pradėti derybas su Rumunija, Slovakija, Latvija, Lietuva, Bulgarija bei Malta ir suteikti Turkijai šalies kandidatės statusą.

Derybose buvo laikomasi dviejų pagrindinių principų:

— bendro derybų pagrindo,

— atskirų derybų su kiekviena šalimi, pradedant derybas tinkamu laiku pagal kiekvienos paraišką pateikusios šalies pasirengimo lygį ir tęsiant jas individualia sparta.

3. Pasirengimo narystei strategija, priemonės

1994 m. Eseno Europos Vadovų Taryba parengė pasirengimo narystei strategiją, skirtą Vidurio ir Rytų Europos šalims kandidatėms (VREK) parengti ES narystei. Šios strategijos pagrindas buvo Europos susitarimų įgyvendinimas, PHARE finansinės paramos programa ir visų valstybių narių ir šalių kandidačių „struktūrinis dialogas“, skirtas bendros svarbos klausimams spręsti. 1997 m. gruodžio mėn. Liuksemburgo Europos Vadovų Taryba priėmė išplėstą VREK pasirengimo narystei strategiją, apimančią 10 šalių kandidačių. Strategiją sudarė dvi priemonės:

— stojimo partnerystės programos, kurios sujungė visas ES paramos formas siekiant įgyvendinti nacionalines šalių kandidačių parengimo narystei programas. Programose išdėstomi trumpojo ir vidutinio laikotarpio prioritetai, kurių turi būti laikomasi perimant acquis, šiam tikslui numatomi finansiniai ištekliai.

— Bendrijos pagalba: 1999 m. kovo mėn. Berlyno Europos Vadovų Taryba nusprendė žymiai padidinti pasirengimo narystei pagalbą ir sukurti dvi specialias priemones – ISPA (transportui ir aplinkai) ir SAPARD (žemės ūkiui ir kaimo plėtrai), papildusias PHARE programą, kuri, sukūrus papildomas priemones, galėjo būti skirta administracinėms ir teismų sistemoms stiprinti ir su Bendrijos acquis perėmimu susijusioms investicijoms remti. Parama suintensyvėjo 2002 m. priėmus veiksmų planus dėl administracinių, teismų ir kitų institucijų gebėjimų stiprinimo ir 2002 m. spalio mėn. Europos Vadovų Tarybai patvirtinus specialią pereinamojo laikotarpio institucijų plėtros priemonę.

Kiprui ir Maltai pasirengimo narystei parama 2000–2004 m. buvo teikiama pagal specialų Tarybos reglamentą. Ji buvo skirta suderinimo procesui, o Kipro atveju – dviejų bendruomenių priemonėms, turėjusioms padėti pasiekti politinį susitarimą. 1999 m. gruodžio mėn. Helsinkio Europos Vadovų Taryba nusprendė, kad Turkijai, kaip ir kitoms šalims kandidatėms, bus taikoma pasirengimo narystei strategija vykdomoms reformoms remti.

4. Istorinis dešimties naujų valstybių narių įstojimas 2004 m.

a) Stojimas 2004 m. gegužės 1 d.

2002 m. gruodžio 12–13 d. Kopenhagos Europos Vadovų Taryba užbaigė derybas dėl narystės su dešimčia šalių (Kipru, Čekijos respublika, Estija, Vengrija, Latvija, Lietuva, Malta, Lenkija, Slovakijos respublika ir Slovėnija).

Per istorinį balsavimą 2003 m. balandžio 9 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją dėl derybų dėl plėtros Kopenhagoje užbaigimo ir oficialiai pritarė dešimties šalių stojimui į ES. Taip derybos dėl narystės buvo užbaigtos ir buvo suteikta galimybė pasirašyti stojimo sutartis. Nuo 2003 m. gegužės 1 d. į ES stojančiųjų šalių nacionalinių parlamentų nariai stebėtojų teisėmis jau galėjo dalyvauti Europos Parlamento darbe.

Bendra Stojimo sutartis su dešimčia naujųjų ES valstybių narių buvo pasirašyta 2003 m. balandžio 16 d. Atėnuose. Visose į ES stojusiose šalyse, išskyrus Kiprą, dėl ES narystės buvo balsuojama nacionaliniuose referendumuose, visuose juose šiai narystei pritarta.

Dešimt naujųjų valstybių narių į ES įstojo 2004 m. gegužės 1 d.

b) Priežiūra po įstojimo

Europos Komisijos priežiūra, kaip naujosios valstybės narės laikosi prisiimtų įsipareigojimų, buvo numatyta siekiant toliau padėti į ES įstojusioms šalims vykdyti narystės įsipareigojimus ir įtikinti esamas valstybes nares. Į Stojimo sutartį buvo įtrauktas ne tik bendras ekonominės apsaugos straipsnis, bet ir specialūs apsaugos straipsniai, susiję su vidaus rinkos veikimu ir teisingumo bei vidaus reikalais, skirti galimiems nenumatytiems atvejams per pirmuosius trejus narystės metus.

Daugiau nei vienerius metus po įstojimo didesnių integracijos problemų neiškilo. Tokią sėkmę daugiausia lėmė tai, kad ES daug dėmesio skyrė į ES stojančių valstybių pasirengimui, laikotarpiu iki stojimo į ES tuo tikslu savo pagalbą ir paramą skyrė Europos Komisija. Šis pasirengimo procesas suteikė galimybę nustatyti ir panaikinti pagrindinius trūkumus dar iki stojimo ir taip padėjo išvengti apsaugos straipsnių taikymo.

5. Bulgarija ir Rumunija

Derybos dėl narystės su Bulgarija ir Rumunija buvo baigtos 2004 m. gruodžio mėn., numatyta, kad jos į ES įstos 2007 m. sausio 1 d. Sutartos tokios pat stojimo sąlygos, kaip ir su dešimčia naujųjų ES valstybių narių, priimtų į ES 2004 m. gegužės 1 d. Politiniu požiūrių šis stojimas buvo laikomas to paties „penktojo plėtros etapo“ dalimi. 2005 m. balandžio 13 d. Europos Parlamentas pritarė Bulgarijos ir Rumunijos stojimui į ES. 2005 m. balandžio 25 d. buvo pasirašyta viena Stojimo sutartis, kuri vėliau buvo ratifikuota. Atsižvelgiant į numatytą įstojimą 2007 m. Europos Parlamente nuo 2005 m. rugsėjo 26 d. stebėtojų statusą turėjo 35 Rumunijos ir 18 Bulgarijos Parlamento narių.

Laikotarpis tarp derybų dėl narystės užbaigimo ir įstojimo buvo ilgesnis, nes Bulgarijai ir Rumunijai vis dar reikėjo dėti daug pastangų. Todėl ypatingas dėmesys buvo skiriamas likusių įsipareigojimų griežtesnei priežiūrai siekiant užtikrinti, kad iki stojimo abi šalys būtų visiškai pasirengusios narystei. Jeigu būtų buvę nustatyta didelių sunkumų, nepaisant abiejų šalių pastangų ir ES suteiktos pagalbos, buvo numatyta galimybė Komisijai pasinaudoti tam tikromis apsaugos priemonėmis, tarp jų – galimybe atidėti stojimą vieniems metams. Toks straipsnis nebuvo numatytas dešimčiai naujųjų valstybių narių. Abi šalys į ES įstojo 2007 m. sausio 1 dieną.

D. Europos Sąjungos veiklos pritaikymas prie plėtros (institucinė struktūra)

Siekdama susidoroti su plėtros sunkumais ir užtikrinti, kad plėtra nekeltų grėsmės jau pasiektam integracijos lygiui bei tolesnei integracijos pažangai, Europos Sąjunga taip pat turėjo pritaikyti savo institucijų struktūrą. Amsterdamo sutarties Protokole dėl institucijų nurodytos bendros gairės ir procedūra šiai struktūrai pritaikyti.

Nicos sutartyje (*1.1.4.) (ji pasirašyta 2001 m. vasario 26 d. ir įsigaliojo 2003 m. vasario 1 d.) ir prie jos pridėtame Protokole dėl plėtros bei deklaracijose išdėstyti Europos Parlamento vietų skaičiaus nustatymo ir jų paskirstymo, balsų Taryboje skaičiaus nustatymo ir kvalifikuotosios daugumos minimalus balsų skaičius bei Komisijos sudėties nustatymo principai ir metodai. Didžiausias Europos Sąjungos, kurią sudaro 27 valstybės narės (tikintis, kad penktuoju plėtros etapu bus priimtos ir Bulgarija su Rumunija), Europos Parlamento narių skaičius – 732; šis skaičius laikinai gali būti didesnis, atsižvelgiant į tikrąsias įvairių šalių kandidačių stojimo datas. Kalbant apie Bulgariją ir Rumuniją, šių dviejų šalių 2005 m. balandžio mėn. stojimo sutartyje jau buvo remiamasi Sutarties dėl Konstitucijos Europai, kaip buvo numatyta, turėjusios įsigalioti 2006 m. lapkričio 1 d., teisės nuostatomis. Tačiau jeigu iškiltų sunkumų ratifikuojant Sutartį dėl Konstitucijos Europai, kaip iš tikrųjų ir nutiko, kai Prancūzijos ir Olandijos piliečiai atitinkamuose referendumuose dėl jos patvirtinimo, vykusiuose 2005 m. gegužės ir birželio mėn., balsavo neigiamai, Stojimo sutartyje taip pat numatyta galimybė naujosioms valstybėms narėms prisijungti prie „senosios“ Europos Sąjungos.

2007 m. spalio 19 d. Lisabonoje Europos Sąjungos valstybės narės susitarė dėl Sutarties, iš dalies keičiančios Europos Sąjungos sutartį ir Europos bendrijos steigimo sutartį, projekto, kuris dabar vadinamas Lisabonos sutartimi. Naująją Lisabonos sutartį valstybių ir vyriausybių vadovai Europos Vadovų Taryboje oficialiai pasirašė 2007 m. gruodžio 13 d. Tai paskutinis žingsnis siekiant reformuoti Europos Sąjungos institucijas, inicijuotas 2002 m. vasario mėn. kartu su Europos Konventu ir vėliau nesėkmingai mėgintas įgyvendinti Sutartimi dėl Konstitucijos. Lisabonos sutartis turėtų įsigalioti 2009 m. sausio 1 d., kai ją ratifikuos 27 valstybės narės. Tačiau dėl Sutarties ratifikavimo kilo tam tikrų problemų, nes Airijos piliečiai 2008 m. birželio mėn. referendume jai nepritarė. Vargu ar sutartis įsigalios sausio 1 d.

Nors pagrindiniai ES sutarties straipsniai (49 straipsnis ir 6 straipsnio 1 dalis) dėl plėtros sąlygų nėra iš esmės keičiami, į Lisabonos sutartį įtrauktos pagrindinės Sutarties dėl Konstitucijos nuostatos dėl užsienio politikos naujovių. Be kitų dalykų, joje numatoma vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai pareigybė, šias pareigas einantis asmuo taip pat eis Užsienio reikalų tarybos pirmininko ir Europos Komisijos pirmininko pavaduotojo pareigas, o vykdant šias pareigas, jam talkins Europos išorės veiksmų tarnyba.

E. Tolesnė Europos Sąjungos plėtra

1. Turkija

Turkija paraišką įstoti į ES pateikė 1987 m. 1999 m. gruodžio mėn. Helsinkio Europos Vadovų Taryba Turkijai oficialiai suteikė tokį pat šalies kandidatės statusą, koks yra suteikiamas kitoms šalims kandidatėms. Buvo pradėta rengti Turkijos pasirengimo narystei strategija, kuria numatyta šalies reformų procesą skatinti ir remti teikiant finansinę paramą ir įgyvendinant kitas bendradarbiavimo formas. 2004 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Taryba nusprendė derybas dėl narystės su Turkija pradėti 2005 m. spalio 3 d. Šis sprendimas buvo pagrįstas Komisijos 2004 m. spalio mėn. rekomendacijomis, pagal kurias derybas dėl narystės buvo rekomenduojama pradėti, jeigu Turkija įgyvendins tam tikrus svarbius teisės aktus teismų srityje. Po intensyvių diskusijų Taryboje, Europos Parlamente ir valstybėse narėse derybos dėl narystės su Turkija buvo pradėtos 2005 m. spalio 3 d. 2005 m. rugsėjo 28 d. Europos Parlamentas pritarė tam, kad su Turkija būtų pradėtos derybos dėl narystės. Tačiau EP išreiškė susirūpinimą dėl to, kad Turkija oficialiai nebuvo pripažinusi Kipro vyriausybės, ir atidėjo balsavimą dėl ES ir Turkijos muitų sąjungos išplėtimo į dešimt naujųjų ES valstybių narių. EP taip pat paragino Ankarą pripažinti armėnų genocidą.

Nors Turkija pasiekė pažangą teisės aktų leidybos ir praktinio įgyvendinimo srityje, tačiau reformų proceso negrįžtamumas ir tvarumas turėtų išryškėti per ilgesnį laiką. 2004 m. gruodžio 15 d. rezoliucijoje Europos Parlamentas pažymėjo, kad derybų dėl narystės su Turkija procesas „(...) pats savaime nėra ribojamas laiko atžvilgiu ir a priori neprivalo automatiškai baigtis naryste ES (...)“.

Naujausioje 2008 m. gegužės 21 d. rezoliucijoje dėl Komisijos ataskaitos dėl Turkijos 2007 m. pažangos Europos Parlamentas dar kartą pakartojo, kad derybų dėl narystės „rezultatas dar nežinomas“ ir pabrėžė, kad „pirmiausia pačios Turkijos interesais būtina vykdyti tokią modernizaciją“, taip pat pažymėjo, kad tolesnis reformų vilkinimas „tolesni atidėliojimai turės didelę įtaką derybų tempui“. Parlamento nariai pridūrė, kad nauja konstitucija yra vienintelis būdas vyriausybei užtikrinti valstybės ir religijos atskyrimą ir kad į šį procesą turi būti įtraukti visi pilietinės visuomenės atstovai. Naujojoje konstitucijoje taip pat turėtų būti „užtikrinama lyčių lygybė, (...) ir dar kartą patvirtinamos moterų žmogaus teisės kaip jų asmens teisės”.

Dėl išraiškos laisvės EP mano, kad geriausias sprendimas būtų panaikinti Turkijos Konstitucijos 301 straipsnį ir kitas teisės nuostatas, kuriomis neteisėtai apribojama išraiškos laisvė, suteikiama pagal tarptautinę teisę.

Rezoliucijoje taip pat raginama, kad ginkluotosios pajėgos „visiškai ir nedviprasmiškai pripažintų civilinę kontrolę“.

EP paragino Turkijos vyriausybę „imtis politinės iniciatyvos rasti ilgalaikį kurdų klausimo sprendimą“, taip pat parengti „visapusę strategiją, kaip skatinti Turkijos pietrytinės dalies socialinį ekonominį ir kultūrinį vystymąsi“, kartu paragino Turkiją „susilaikyti nuo netinkamų karinių operacijų, kurias vykdant būtų pažeidžiama Irako teritorija“.

2. Kroatija

Kroatija savo paraišką įstoti į ES pateikė 2003 m. vasario mėn. 2004 m. balandžio mėn. Europos Komisijai pateikus teigiamą nuomonę ir rekomendaciją, 2004 m. birželio mėn. Europos Vadovų Taryba Kroatijai suteikė šalies kandidatės statusą. 2004 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Taryba nusprendė derybas dėl narystės pradėti 2005 m. kovo 17 d., jeigu Kroatija visiškai bendradarbiaus su JT Tarptautiniu baudžiamuoju tribunolu buvusiajai Jugoslavijai (angl. ICTY) Hagoje. Vis dėlto 2005 m. kovo mėn. Europos Vadovų Taryba, kaip ir Hagos tribunolo generalinis prokuroras, nusprendė, kad Kroatija nevisiškai bendradarbiavo su ICTY. Svarbus teigiamas signalas Kroatijai buvo tai, kad ES patvirtino derybų planą, pagal kurį vienintelis uždavinys, kurį Kroatija turėjo atlikti, kad derybos būtų pradėtos, buvo imtis tolesnių priemonių visiškam bendradarbiavimui su Tribunolu užtikrinti. Kadangi vėliau buvo konstatuota, kad šis uždavinys įvykdytas, derybos dėl narystės su Kroatija oficialiai buvo pradėtos 2005 m. spalio 3 dieną. Vis dėlto savo išvadose Taryba patvirtino, kad dėl nevisiško bendradarbiavimo su ICTY bet kuriame etape derybos gali būti sustabdytos.

Naujausioje 2008 m. balandžio 10 d. rezoliucijoje dėl Komisijos ataskaitos dėl Kroatijos 2007 m. pažangos Europos Parlamentas primena, kad „visų Vakarų Balkanų šalių ateitis susijusi su Europos Sąjunga” ir teigia, kad „pilnateisės narystės Europos Sąjungoje siekianti Kroatija yra toli pažengusi“, tačiau turi ir toliau laikytis būtinų sąlygų. EP sveikina Kroatiją su pažanga, kurią ši iki šiol padarė, kad būtų pradėtos derybos dėl įvairių skyrių, vykdydama reikalavimus dėl derybų dėl naujų skyrių pradžios ir derindama Kroatijos teisės aktus su ES normomis. Tačiau rezoliucijoje pat pažymėti kai kurie teismų reformos ir administracinių gebėjimų trūkumai ir korupcija, taip pat neišspręsti šalies pasienio su kaimynėmis, ypač Slovėnija ir Bosnija ir Hercegovina, klausimai, kuriuos būtina išspręsti. Europos Parlamentas „pritaria Komisijai, kad Kroatijai dedant vis daugiau pastangų, o ES; institucijoms teikiant nuolatinę paramą, derybas dėl stojimo bet kokiu atveju reikėtų baigti 2009 m.“

3. Kitos Vakarų Balkanų šalys

2004 m. kovo mėn. Buvusioji Jugoslavijos Respublika Makedonija (BJRM) pateikė paraišką įstoti į Europos Sąjungą. 2005 m. lapkričio 9 d. Europos Komisija priėmė nuomonę dėl šios paraiškos, kurioje buvo pažymėta, kad šalis padarė didelę pažangą. Vadovaudamasi Europos Komisijos rekomendacija, Europos Vadovų Taryba 2005 m. gruodžio 17 d. nusprendė suteikti šiai šaliai kandidatės statusą. Nei Komisija, nei Taryba dar nepasiūlė ir nenurodė derybų dėl narystės pradžios datos. Europos partnerystės programoje (Taryba ją priėmė 2006 m. sausio 30 d.) nustatyti politinių, teisėkūros, institucijų ir ekonominių reformų prioritetai.

Derybos dėl narystės bus pradėtos, kai šalis pakankamai atitiks narystės kriterijus. Komisija juos iš naujo įvertino 2006 m. pabaigoje savo pažangos ataskaitoje.

Naujausioje, 2008 m. balandžio 10 d., rezoliucijoje dėl Komisijos ataskaitos dėl BJRM 2007 m. pažangos Europos Parlamentas pakartoja, kad Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos dvišalis ginčas su Graikija dėl pavadinimo neturėtų sukliudyti BJRM stojimo į ES procesui. Rezoliucijoje džiaugiamasi vyriausybės laimėjimais siekiant „įgyvendinti Ochrido pagrindų susitarimą“, kuris reglamentuoja politinius etninių grupių santykių aspektus šalyje, kartu „atkreipia dėmesį į besitęsiančią romų bendruomenės diskriminaciją”. EP taip pat pritaria vyriausybės ekonominei veiklai ir tam, kad buvo priimta keletas itin svarbių prokurorų darbą reglamentuojančių teisės aktų.

Nariai apgailestauja, kad buvo pasirašytas dvišalis JAV ir Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos susitarimas dėl imuniteto, pagal kurį negalima taikyti Tarptautinio baudžiamojo teismo Hagoje jurisdikcijos, o tai „prieštarauja ES standartams ir politikai“.

Dėl tebesitęsiančio šalies dvišalio ginčo su Graikija dėl pavadinimo rezoliucijoje teigiamai vertinamas dvišalis bendradarbiavimas, Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos ir Graikijos žmonių tarpusavio ryšiai.

Rezoliucijoje su pasitenkinimu pažymima, kad regione, padedant JT ir specialiajam atstovui Matthew Nimitzui, vyksta dvišalės diskusijos, kuriomis siekiama rasti abiem pusėms priimtiną ginčo, kilusio dėl šalies pavadinimo, sprendimą. EP ragina abi puses pasinaudoti galimybe pasiekti kompromisą, kad šis klausimas ateityje netaptų kliūtimi Buvusiosios Jugoslavijos Respublikos Makedonijos narystei tarptautinėse organizacijose, kaip numatyta vis dar galiojančiame 1995 m. Tarpiniame susitarime.

Kitos Vakarų Balkanų šalys (Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Serbija ir Kosovas (pagal JT Saugumo Tarybos rezoliuciją 1244/1999) bei Juodkalnija) ateityje taip pat gali tapti ES narėmis. Tai pripažino Feiros Europos Vadovų Taryba 2000 m. ir patvirtino vėlesnės Europos Vadovų Tarybos. Šios šalys narystės ES sieks pagal konkrečią savo pačių pažangą įgyvendinant 1993 m. Kopenhagos kriterijus narystei ES ir konkrečius specialaus Stabilizacijos ir asociacijos proceso kriterijus. Visiškas bendradarbiavimas su JT Tarptautiniu baudžiamuoju tribunolu buvusiajai Jugoslavijai (angl. ICTY) išlieka sine qua non siekiant narystės ES pažangos. Stabilizacijos ir asociacijos procesas (SAP), papildytas 2003 m. Salonikų Europos Vadovų Tarybos, išliks ES santykių su regionu politikos pagrindu iki būsimosios plėtros.

EUROPOS PARLAMENTO VAIDMUO

Svarbiausia EP galia plėtros srityje yra suteikti pritarimą (ES sutarties 49 straipsnis) dėl bet kurios šalies stojimo į ES. Šia galia Parlamentas gali pasinaudoti tik galutiniame etape, pasibaigus deryboms.

Vis dėlto, atsižvelgdamos į svarbų Parlamento vaidmenį, kitos institucijos yra suinteresuotos, kad jis dalyvautų nuo pradžios. Parlamentas taip pat atlieka svarbų vaidmenį su stojimu susijusių finansinių aspektų srityje, nes yra viena iš dviejų svarbiausių ES biudžeto valdymo institucijų. Europos Parlamento Užsienio reikalų komitetas yra atsakingas už darbą plėtros srityje ir tai, kad būtų užtikrintas Parlamento pozicijų ir specialių komitetų bei jungtinių parlamentinių komitetų su šalimis kandidatėmis veiklos nuoseklumas.

Naujausioje, 2008 m. liepos 10 d. priimtoje, pozicijoje dėl Komisijos 2007–2008 m. plėtros strategijos ir pagrindinių uždavinių Europos Parlamentas dar kartą „pabrėžia tvirtą savo įsipareigojimą visoms šalims kandidatėms ir šalims, kurioms suteiktos aiškios galimybės tapti ES narėmis“, tačiau taip pat pažymi, kad „Europos Sąjunga turi stiprinti savo integracijos gebėjimą, į kurį būtina visapusiškai atsižvelgti“. Jis taip pat nurodo, kad būtina konkretesnė politika Europos Sąjungos kaimynystės ir plėtros politikos atotrūkiui pašalinti.

Tame savo paties iniciatyva pateiktame pranešime Parlamentas pažymi, kad „praėję plėtros etapai buvo labai sėkmingi ir davė naudos tieks senosioms, tiek naujosioms ES valstybėms narėms“, ir primena, kad „po kiekvieno plėtros etapo reikia atitinkamos konsolidacijos ir politinio susitelkimo“ pačioje Europos Sąjungoje, jei norima, kad ES ir toliau sėkmingai veiktų.

Todėl Parlamentas mano, kad „nuolatinę plėtros proceso (taigi ir visos ES politinės integracijos) sėkmę galima užtikrinti tik tuo atveju, jei esama aiškios ir ilgalaikės visuomenės paramos kiekvienos šalies kandidatės narystei Europos Sąjungoje“. EP rezoliucijoje „primena valstybių narių vyriausybėms ir parlamentams, kad jie privalo deramai informuoti visuomenę apie ankstesnių plėtros etapų laimėjimus“.

Dėl būsimųjų plėtros etapų pranešime nurodoma, kad „Europos Sąjunga turi stiprinti integracijos gebėjimą“. Parlamentas „primena, kad būtina vykdyti vidaus reformas, kuriomis siekiama, inter alia, padidinti efektyvumą, pasiekti socialinę sanglaudą ir sustiprinti demokratinę atskaitomybę“. Nariai taip pat yra įsitikinę, „kad prieš prisijungdama prie Europos Sąjungos kiekviena nauja valstybė visų pirma turėtų išspręsti visas vidaus problemas, ypač susijusias su teritorine ir konstitucine struktūra“. Parlamentas pabrėžia, kad pagrindiniai ES plėtros strategijos principai turėtų būti „konsolidacija”, “sąlygų laikymasis” ir “komunikacija”.

EP nariai pažymi, kad ES „integracijos gebėjimas atspindi Europos Sąjungos galimybę tam tikru momentu priimti sprendimą, taigi ir siekti savo politinių tikslų“ ir nurodo, kad „integracijos gebėjimą“ sudaro keturi elementai: stojančiosios valstybės turėti padėti, o ne kliudyti, siekti ES politinių tikslų, ES institucijos turėtų dirbti veiksmingai ir rezultatyviai, jos finansiniai ištekliai turėtų būti pakankami, o viešumo strategija turėtų būti siekiama informuoti visuomenę apie plėtros pasekmes.

Pranešime patvirtinama, kad „dalyvavimas Europos kaimynystės politikoje nei teoriškai, nei praktiškai nepakeičia narystės ir nebūtinai užtikrina narystę“. Tačiau jame konstatuojama, kad tarp Europos kaimynystės politikos ir Europos Sąjungos plėtros politikos yra koncepcinių ir teisinių spragų, kurias būtina pašalinti. Todėl EP nariai teigia, kad ES turėtų sukurti „bendra politika (...) pagrįstą erdvę“, kuri apimtų demokratijos, žmogaus teisių ir teisinės valstybės principo aspektus.

Parlamentas pritaria tolesniam regioniniam bendradarbiavimui Juodosios jūros regione, ragina sudaryti Juodosios jūros regiono bendradarbiavimo susitarimą, kurio šalys, kaip lygiaverčiai partneriai, būtų ES, Turkija ir visos Juodosios jūros pakrantės valstybės, kartu būtų siekiama visiškai įtraukti Rusiją; vėliau šis susitarimas galėtų virsti Juodosios jūros regiono valstybių sąjunga“.

Georgios Ghiatis
2008 m. liepos mėn.