Europos Parlamentas: istorinės ištakos

TEISINIS PAGRINDAS

Pirmosios sutartys (*1.1.1.).

Sprendimas ir aktas dėl Europos Parlamento atstovų rinkimo tiesiogine visuotine rinkimų teise (1976 m. rugsėjo 20 d.), iš dalies pakeisti 2002 m. birželio 25 d. ir rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimu 2002/772/EB.

TRYS BENDRIJOS, VIENA ASAMBLĖJA

Įkūrus EEB ir Euratomą, EAPB Bendroji Asamblėja buvo išplėsta, kad apimtų visas tris Bendrijas. Asamblėja, kurią sudarė 142 nariai, pirmą kartą susirinko 1958 m. kovo 19 d. Strasbūre kaip „Europos Parlamentinė Asamblėja“, kurios pavadinimas 1962 m. kovo 30 d. buvo pakeistas į „Europos Parlamentą“.

NUO SKIRIAMOS ASAMBLĖJOS IKI RENKAMO PARLAMENTO

Iki tiesioginių rinkimų EP narius skyrė valstybių narių nacionaliniai parlamentai. Taigi visi nariai turėjo dvigubą mandatą.

1974 m. gruodžio 9–10 d. Paryžiuje surengtoje aukščiausiojo lygio konferencijoje buvo nuspręsta, kad 1978 m. ar vėliau turėtų įvykti tiesioginiai rinkimai, ir paprašyta, kad Parlamentas pateiktų naujus pasiūlymus dėl savo 1960 m. Konvencijos pakeitimo. 1975 m. sausio mėn. Parlamentas priėmė naują projektą, kurio pagrindu valstybių ar vyriausybių vadovai, suderinę daugybę skirtumų, 1976 m. liepos 12–13 d. posėdyje priėmė susitarimą.

Sprendimas ir aktas dėl Europos rinkimų tiesiogine visuotine rinkimų teise buvo pasirašyti 1976 m. rugsėjo 20 d. Briuselyje. 1978 m. liepos 1 d. šie dokumentai įsigaliojo, juos ratifikavus visoms valstybėms narėms. Pirmieji rinkimai įvyko 1979 m. birželio 7 ir 10 d.

TOLESNĖ EUROPOS SĄJUNGOS PLĖTRA

1973 m. sausio 1 d. į Europos Bendrijas įstojus Danijai, Airijai ir Jungtinei Karalystei (pirmasis plėtros etapas) EP narių skaičius išaugo iki 198.

1981 m. sausio 1 d. įstojus Graikijai (antrasis plėtros etapas) Graikijos parlamentas į EP delegavo 24 narius, kuriuos 1981 m. spalio mėn. pakeitė tiesiogiai išrinkti nariai. Antrieji tiesioginiai rinkimai buvo surengti 1984 m. birželio 14 ir 17 d.

1986 m. sausio 1 d. (trečiasis plėtros etapas), kai į Parlamentą atvyko 60 narių iš Ispanijos ir 24 – iš Portugalijos, kuriuos paskyrė nacionaliniai šių šalių parlamentai ir kuriuos vėliau pakeitė tiesiogiai išrinkti nariai, Parlamento vietų skaičius išaugo nuo 434 iki 518. Tretieji tiesioginiai rinkimai buvo surengti 1989 m. birželio 15 ir 18 d.

Po Vokietijos susivienijimo Europos Parlamento sudėtis buvo pritaikyta prie demografinių pasikeitimų. Vadovaujantis Parlamento rezoliucijoje dėl EP narių vietų paskirstymo schemos pateiktais pasiūlymais 1994 m. birželio mėn. išrinktų EP narių skaičius išaugo nuo 518 iki 567. Po ketvirtojo ES plėtros etapo, teisingai paskirsčius vietas naujoms valstybėms narėms pagal anksčiau minėtą rezoliuciją, EP narių skaičius išaugo iki 626 narių.

Nicos tarpvyriausybinėje konferencijoje buvo nustatytas naujas vietų paskirstymas Europos Parlamente, kuris buvo taikomas 2004 m. Europos rinkimuose. Didžiausias narių skaičius (anksčiau nustatytas 700) buvo padidintas iki 732. 15 senųjų valstybių narių skirtų vietų skaičius buvo sumažintas 91 vieta (nuo 626 iki 535). Likusios 197 vietos buvo proporcingai paskirstytos tarp senųjų ir naujųjų valstybių narių.

2007 m. sausio 1 d. įstojus Bulgarijai ir Rumunijai Europos Parlamento vietų skaičius buvo laikinai padidintas iki 785, kad būtų galima priimti EP narius iš šių valstybių. Po 2009 m. rinkimų vietų skaičius bus sumažintas iki 736. Tačiau Lisabonos sutartyje numatytas didžiausias narių skaičius – 751.

Nuo 2007 m. sausio 1 d. Europos Parlamento narių skaičius yra toks:

Belgija 24
Bulgarija 18
Čekija 24
Danija 14
Vokietija 99
Estija 6
Airija 13
Graikija 24
Ispanija 54
Prancūzija 78
Italija 78
Kipras 6
Latvija 9
Lietuva 13
Liuksemburgas 6
Vengrija 24
Malta 5
Nyderlandai 27
Austrija 18
Lenkija 54
Portugalija 24
Rumunija 35
Slovėnija 7
Slovakija 14
Suomija 14
Švedija 19
Jungtinė Karalystė 78

Iš viso 785 (absoliuti dauguma: 393)

LAIPSNIŠKAS GALIŲ DIDINIMAS

Valstybių narių įnašų pakeitimas Bendrijos nuosavais ištekliais (*1.5.1.) sudarė prielaidas pirmą kartą vadovaujantis 1970 m. balandžio 22 d. pasirašyta Liuksemburgo sutartimi išplėsti Parlamento biudžeto valdymo galias. Antroji sutartis tuo pačiu klausimu dėl Parlamento galių stiprinimo buvo pasirašyta Briuselyje 1975 m. liepos 22 d. (*1.1.2.).

Suvestiniu Europos aktu buvo išplėstas Parlamento vaidmuo tam tikrose teisėkūros srityse (bendradarbiavimo procedūra) ir nustatyta, kad stojimo sutartims ir asociacijos susitarimams reikalingas Parlamento pritarimas.

Mastrichto sutartimi tam tikrose teisėkūros srityse įvedus bendro sprendimo procedūrą ir išplėtus bendradarbiavimo procedūrą į kitas sritis, Parlamentas įgavo bendrame teisėkūros procese dalyvaujančios institucijos vaidmenį. Šia sutartimi Parlamentui buvo suteiktos galios galutinai patvirtinti Komisijos narius. Tai buvo svarbus žingsnis užtikrinant Parlamento politinę kontrolę Europos vykdomosios institucijos atžvilgiu.

Amsterdamo sutartimi bendro sprendimo procedūra buvo išplėsta, įtraukiant daugumą teisėkūros sričių, ir pertvarkyta taip, kad Parlamentas tapo lygias teises su Taryba turinčia teisėkūros institucija. Nustačius, kad Komisijos pirmininkas skiriamas tik patvirtinus Parlamentui, šis dar labiau sustiprino vykdomosios valdžios kontrolę.

Nicos sutartimi buvo išplėsta bendro sprendimo procedūros taikymo sritis septynių EB sutarties nuostatų atžvilgiu: priemonės valstybių narių kovos su diskriminacija veiksmams remti (EB sutarties 13 straipsnis), kai kurios vizų išdavimo priemonės (EB sutarties 62 straipsnio 2 dalies b, ii ir iv punktai), prieglobsčio ir tam tikrų su pabėgėliais susijusių reikalų priemonės (EB sutarties 63 straipsnis), priemonės teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose srityje (EB sutarties 65 straipsnis), paramos priemonės pramonės srityje (EB sutarties 157 straipsnis), veiksmai ekonomikos ir socialinės sanglaudos srityse (EB sutarties 159 straipsnis) ir politinių partijų valdymo Europos lygiu taisyklės, visų pirma jų finansavimo taisyklės (EB sutarties 191 straipsnis).

Lisabonos sutartimi dar labiau išplečiamas ir kvalifikuotosios daugumos taikymas Taryboje (pagal naująjį principą), ir bendro sprendimo procedūros taikymo aprėptis, – ši procedūra bus taikoma maždaug 45 naujose teisėkūros srityse. Bendro sprendimo procedūra taps dažniausiai naudojama sprendimų priėmimo procedūra ir apims tokias itin svarbias sritis, kaip bendroji žemės ūkio politika ir teisingumo bei saugumo politikos priemonės.

Wilhelm Lehmann
2007 m. rupjūčio mėn.