Europos Sąjungos pajamos ir išlaidos

TEISINIS PAGRINDAS

Sutartys:

— iš mokesčių gaunamos pajamos: EB steigimo sutarties 268–280 straipsniai, Euratomo sutarties 173 straipsnis;

— paskolos: EB steigimo sutarties 308 straipsnis, Euratomo sutarties 172 ir 203 straipsniai.

2000 m. rugsėjo 29 d. Tarybos sprendimas 200/597/EB, Euratomas (OL L 253, 2000 10 7, p. 42).

2004 m. lapkričio 16 d. Tarybos reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 2028/2004, iš dalies keičiantis Reglamentą (EB, Euratomas) Nr. 1150/2000, įgyvendinantį Sprendimą 94/728/EB, Euratomas dėl Bendrijų nuosavų išteklių sistemos (OL L 352, 2004 11 27).

Finansinis reglamentas (2002 m. birželio 25 d. Tarybos reglamentas (EB, Euratomas) Nr. 1605/2002 dėl Europos Bendrijų bendrajam biudžetui taikomo finansinio reglamento (OL L 248, 2002 9 16) su pakeitimais, padarytais 2006 m. gruodžio 13 d. Tarybos reglamentu (EB, Euratomas) Nr. 1995/2006 (OL L 390, 2006 12 30), ypač jo 40–47 straipsniai.

TIKSLAI

Suteikti Europos Sąjungai finansinės autonomijos laikantis biudžetinės drausmės.

LAIMĖJIMAI

Parlamentas ir Taryba patvirtina išlaidas, o pajamos nustatomos Tarybos sprendimu po to, kai jas ratifikuoja valstybių narių parlamentai.

PAJAMOS

A. Tradiciniai nuosavi ištekliai

Jie numatyti 1970 m. sprendime ir nuo to laiko renkami. 2008 m. jie sudarė 16 proc. biudžeto. Šiuos išteklius sudaro:

— žemės ūkio ir cukraus gamybos mokesčiai;

— muito mokesčiai.

B. PVM mokestis

Nors PVM mokestis buvo numatytas 1970 m. sprendime, jis nebuvo taikomas, kol nebuvo suderintos valstybių narių PVM sistemos (1979). PVM mokestį sudaro Bendrijai pervesta valstybių narių surinkto PVM dalis. PVM mokestis sudarė 16 proc. 2008 m. biudžeto.

C. „Kiti“ nuosavi ištekliai

Kitos pajamos – tai ES pareigūnų mokami mokesčiai nuo atlyginimų, ES nepriklausančių šalių įnašai į tam tikras ES programas ir įmonėms, pažeidžiančioms konkurencijos ar kitus teisės aktus, skiriamos baudos. Šie įvairūs ištekliai sudaro maždaug 1 proc. biudžeto.

D. BNP grindžiami ištekliai

„Ketvirtasis išteklius“ buvo numatytas 1988 m. sprendime. Jį sudaro nuo valstybių narių bendrųjų nacionalinių pajamų (BNP) mokama procentinė dalis, kuri nustatoma kiekvienų metų biudžete. Iki šiol, t. y. 2008 m., ją sudarė 0,5896 proc. valstybių narių BNP, kaip nurodyta 2000 m. rugsėjo 29 d. Tarybos sprendimo 2000/597/EB 2 straipsnio 1 dalies d punkte. Iš pradžių šie ištekliai buvo renkami tik tuomet, kai kiti nuosavi ištekliai nepadengdavo išlaidų, tačiau dabar jie sudaro didžiąją ES biudžeto dalį: 2008 m. BNP nuosavi ištekliai sudarė 67 proc. bendrojo ES biudžeto.

E. Korekcijų mechanizmas

Valstybių narių biudžeto disbalanso korekcijos taip pat yra nuosavų išteklių sistemos dalis. 1984 m. buvo susitarta dėl „JK permokos grąžinimo“, t. y. Jungtinės Karalystės PVM ir BNP įmokų sumažinimo, kurį finansuoja visos kitos valstybės narės, nors Vokietijos, Nyderlandų, Austrijos ir Švedijos įmokos yra sumažintos ketvirtadaliu. 2005 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Taryboje šios nuostatos buvo įtvirtintos, tačiau buvo numatyta, jog Jungtinės Karalystės permokos grąžinimas bus palaipsniui panaikintas, o 2007–2013 m. Nyderlandų ir Švedijos BNP įmokos kasmet bus sumažintos atitinkamai 605 mln. EUR ir 150 mln. EUR. Vėliau, Komisijai 2006 m. kovo 8 d. pateikus pasiūlymą (COM(2006) 99), Taryba 2007 m. birželio 7 d. priėmė sprendimą dėl nuosavų išteklių sistemos, į kurį įtraukti šie patikslinimai (šis sprendimas dabar ratifikuojamas ir įsigalios atgaline data nuo 2007 m. sausio 1 d.).

F. Skolinimo ir skolinimosi operacijos

Euratomo sutartyje Bendrijai suteikiama teisė skolintis. Nors EB steigimo sutartyje tai nėra numatyta, jos 308 straipsnis buvo dažnai naudojamas šiuo tikslu ir nuo 1978 m. paskolų apimtys labai išaugo.

Naujajame 2006 m. gegužės mėn. Tarpinstituciniame susitarime dėl biudžetinės drausmės ir patikimo finansų valdymo numatytas platesnis tokio pobūdžio „naujų finansinių priemonių“ taikymas:

Komisija ir Europos investicijų bankas buvo pakviesti pagal kompetenciją pateikti pasiūlymus:

— atsižvelgiant į 2005 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Tarybos išvadas, iki 10 mlrd. EUR padidinti EIB pajėgumus 2007–2013 m. paskoloms ir garantijoms moksliniams tyrimams ir taikomajai veiklai, kad EIB indėlis iki 1 mlrd. EUR būtų iš rezervų, skirtų rizikos pasidalijimo finansavimui;

— sustiprinti priemones transeuropinių tinklų (TEN) bei mažųjų ir vidutinių įmonių naudai, kad apytikrės paskolų ir garantijų sumos atitinkamai siektų 20 mlrd. EUR ir 30 mlrd. EUR, o EIB indėlis atitinkamai būtų iki 0,5 mlrd. EUR iš rezervų (TEN) ir iki 1 mlrd. EUR (Konkurencingumas ir inovacijos).

IŠLAIDOS

A. Pagrindiniai principai

Remiantis Finansinio reglamento 3–30 straipsniais, Bendrijos biudžete vadovaujamasi devyniais bendrais principais: vieningumo, biudžeto tikslumo, metinio periodiškumo, subalansuotumo, apskaitos vieneto (euro), universalumo, konkretumo (visi asignavimai paskirstomi konkrečioms išlaidoms), patikimo finansų valdymo ir skaidrumo.

Vis dėlto metinio periodiškumo principą privalu suderinti su būtinybe vykdyti daugiamečius veiksmus, kurių svarba biudžete išaugo. Todėl biudžetą sudaro diferencijuoti asignavimai, susidedantys iš:

— įsipareigojimų asignavimų, sudarančių visas einamųjų finansinių metų teisinių įsipareigojimų, skirtų daugiau kaip vienus metus trunkančiai veiklai, išlaidas;

— mokėjimų asignavimų, apimančių išlaidas, susijusias su einamųjų finansinių metų arba ankstesnių finansinių metų įsipareigojimų įgyvendinimu.

Vieningumo principo taip pat nėra visiškai laikomasi, nes Europos plėtros fondo (EPF) asignavimai neįtraukti į biudžetą. Parlamentas savo rezoliucijose ne kartą prašė EPF skirtus asignavimus įtraukti į bendrąjį biudžetą.

B. Biudžeto struktūra pagal asignavimų pobūdį

1. Asignavimų pobūdis: privalomosios ir neprivalomosios išlaidos (taip pat žr. *1.4.3.)

EB steigimo sutarties 272 straipsnyje išskiriami du išlaidų tipai: „privalomosios“ išlaidos, suteikiančios galimybę vykdyti Sutartyje arba pagal ją priimtuose teisės aktuose numatytus įsipareigojimus, ir „neprivalomosios“ (visos likusios) išlaidos. Jame taip pat įtvirtintos dvi skirtingos procedūros.

Privalomąsias išlaidas sudaro:

— žemės ūkio kainų palaikymo išlaidos (EŽŪOGF garantijų dalis);

— tarptautiniai susitarimai, įskaitant žuvininkystės susitarimus;

— paskolų garantijų rezervas ir neatidėliotinos pagalbos rezervas;

— pareigūnų pensijos.

2. Veiklos išlaidos, administravimo išlaidos, atskirų veiklos sričių biudžetai

Bendrąjį biudžetą sudaro aštuoni skirsniai – po vieną kiekvienai institucijai. Nors kitų institucijų skirsnius daugiausia sudaro administravimo išlaidos, Komisijos skirsnį (III skirsnį) sudaro veiklos išlaidos, skirtos finansuoti veiksmus bei programas, ir joms įgyvendinti numatytos administravimo išlaidos (techninė parama, agentūros, žmogiškieji ištekliai).

Vykdydama administravimo reformą Komisija pristatė naują biudžeto nomenklatūrą: sudaromi atskirų veiklos sričių biudžetai, kuriuose sugrupuojamos tam tikrai priemonei numatytos išlaidos, ir taip palengvinamas kiekvienos Bendrijos politikos srities išlaidų ir veiksmingumo įvertinimas („pagal veiklos sritis sudaromas biudžetas“).

3. Daugiametė finansinė programa (*1.5.2.)

Nuo 1988 m. Bendrijos išlaidos įtvirtinamos daugiametėje programoje, kuri dar žinoma kaip „finansinė perspektyva“. Remiantis daugiamete programa, biudžetas yra suskirstytas į atskiras išlaidų kategorijas, kiekvienai jų nustatant viršutines išlaidų ribas. Daugiametėje finansinėje programoje numatyta planuojamų Bendrijos išlaidų apimtis ir sudėtis, ši programa taip pat atspindi pagrindinius laikotarpio, kuriam taikoma finansinė programa (dažniausiai tai – septyneri metai; Lisabonos sutartyje nurodyta „mažiausiai penkeri metai“ – tai padėtų suderinti šį laikotarpį su Komisijos ir Parlamento kadencijomis), biudžeto prioritetus. Svarbu, kad teisės aktai, kuriuose reglamentuojamos įvairios ES programos, būtų suderinti su daugiamete finansine programa (DFP). Šie teisės aktai kartu su Finansiniu reglamentu (*1.5.3.) būtini įgyvendinant biudžetą.

Daugiametė finansinė programa nepakeičia metinių biudžetų.

EUROPOS PARLAMENTO VAIDMUO

A. Pajamos

Keliose rezoliucijose (pvz., 1999 m. kovo 11 d. rezoliucijoje, 2005 m. birželio 8 d. rezoliucijoje dėl išsiplėtusios Europos Sąjungos 2007–2013 m. politikos iššūkių ir biudžeto priemonių ir 2006 m. gegužės 17 d. rezoliucijoje dėl tarpinstitucinio susitarimo) Parlamentas atkreipė dėmesį į pajamų nepakankamumą ir išreiškė paramą nuosavų išteklių sistemos reformai. Jis pasiūlė užtikrinti Europos Sąjungos finansinę nepriklausomybę, o mokesčių surinkimą padaryti demokratiškesnį ir geriau matomą piliečiams.

2007 m. kovo 29 d. rezoliucijoje dėl Europos Sąjungos nuosavų išteklių ateities (grindžiamoje A. Lamassourės, kuris konsultavosi su ES valstybių narių parlamentais siekdamas sutarimo dėl nuoseklaus požiūrio į ES nuosavų išteklių ateitį, savo iniciatyva parengtu pranešimu) numatyta keletas bendrų gairių Komisijos darbui atliekant 2008–2009 m. peržiūrą ir taip valstybių ir vyriausybių vadovams duodamas aiškus ženklas, kaip jų parlamentai įsivaizduoja ateitį. Šioje rezoliucijoje, nurodžius dabartinės finansavimo sistemos trūkumus, propaguojama dviejų etapų reforma:

— pirmuoju etapu ketinama įgyvendinti visišką valstybių narių lygybę ir solidarumą;

— antruoju reformos etapu būtų sukurta nauja nuosavų išteklių sistema, grindžiama šiais principais: visišku valstybių narių mokestinio suverenumo principu; mokestiniu neutralumu, laipsnišku naujos sistemos įvedimu, kuriuo neturi būti didinamos nei bendros valstybės išlaidos, nei mokesčių našta piliečiams.

— Kelias šia linkme atveriamas Lisabonos sutartimi (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (konsoliduotos redakcijos) 311 straipsniu, pakeičiančiu EB sutarties 279 straipsnį). Joje teigiama, kad biudžetas turi būti finansuojamas tik iš nuosavų išteklių, ir numatoma, kad Taryba, pasikonsultavusi su Parlamentu, turi vieningai priimti sprendimą dėl Europos Sąjungos nuosavų išteklių sistemos, įskaitant galimybę kurti naujas nuosavų išteklių kategorijas ir panaikinti esamas. Reikia, kad šį sprendimą ratifikuotų valstybės narės. Vis dėlto šio sprendimo įgyvendinimo priemones Taryba gali priimti tik gavusi Parlamento pritarimą. Tai galima laikyti žingsniu link Bendrijos metodo taikymo ir Europos Sąjungos nuosavų išteklių srityje.

B. Išlaidos (*1.4.3.)

Parlamentas iš pat pradžių nepritarė privalomųjų ir neprivalomųjų išlaidų atskyrimui, jį vertindamas kaip savo galių apribojimą. Nors kriterijus yra techninis, jo poveikis institucijoms yra didelis, nes jis apibrėžia biudžeto valdymo galių pasidalijimą tarp Tarybos ir Parlamento, taip pat yra Parlamento biudžeto valdymo galių struktūros pagrindas.

Parlamentas keletą kartų kreipėsi į Teisingumo Teismą. Vis dėlto 2006 m. gegužės 17 d. Tarpinstituciniame susitarime dėl biudžetinės drausmės privalomųjų ir neprivalomųjų išlaidų atskyrimas išliko, tačiau buvo įtvirtintas ir išplėtotas bendro EP ir Tarybos sprendimo principas biudžeto srityje.

Kaip toliau išdėstyta faktų suvestinėje dėl biudžeto sudarymo procedūros (*1.4.3.), Lisabonos sutartimi būtų panaikintas skirstymas į „neprivalomąsias išlaidas“, dėl kurių galutinis žodis priklauso Parlamentui, ir „privalomąsias išlaidas“, dėl kurių jis gali tik teikti pataisas.

Helmut Werner
2008 m. liepos mėn.