Pirmosios sutartys
Dėl pragaištingų antrojo pasaulinio karo padarinių ir nuolatinės rytų ir vakarų priešpriešos grėsmės Prancūzijos ir Vokietijos susitaikymas tapo svarbiausiu prioritetu. Tai, kad šešios Europos valstybės, vadovaudamosi 1951 m. Paryžiuje sudaryta sutartimi, kartu plėtojo anglies ir plieno pramonę, tapo bendro tikslo simboliu ir taip buvo žengti pirmieji žingsniai Europos integracijos link. 1957 m. Romos sutartys sutvirtino šios integracijos pagrindą ir sustiprino bendros šešių Europos šalių ateities idėją.
TEISINIS PAGRINDAS
Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPB) steigimo arba Paryžiaus sutartis buvo pasirašyta 1951 m. balandžio 18 d. ir įsigaliojo 1952 m. liepos 24 d. Pirmą kartą šešios Europos valstybės sutarė siekti integracijos. Šia sutartimi įsteigus vykdomosios valdžios instituciją, žinomą kaip Vyriausioji valdyba, Parlamentinę asamblėją, Ministrų Tarybą, Teisingumo Teismą ir Konsultacinį komitetą buvo padėti Bendrijos pamatai. EAPB sutartis buvo sudaryta 50 metų laikotarpiui ir pagal 97 straipsnį nuo 2002 m. liepos 23 d. neteko galios. Remiantis prie EB sutarties pridėtu protokolu, likvidavimo metu EAPB turėtas grynasis turtas atiteko Anglių ir plieno mokslinių tyrimų fondui ir buvo skirtas su anglių ir plieno pramone susijusių pramonės šakų moksliniams tyrimams. Šiuo metu anglių ir plieno sektoriams taikomas įprasta EB sutartyje nustatyta tvarka.
Europos ekonominės bendrijos (EEB) ir Europos atominės energijos bendrijos (EAEB arba „Euratomo“) arba Romos sutartys buvo pasirašytos 1957 m. kovo 25 d. ir įsigaliojo 1958 m. sausio 1 d. Tačiau priešingai nei EAPB sutartis, Romos sutartys buvo sudarytos „neribotam laikotarpiui“ (EEB sutarties 240 straipsnis ir EAEB sutarties 208 straipsnis) ir tai joms suteikia beveik konstitucinį pobūdį.
Sutartis pasirašė šešios šalys steigėjos: Belgija, Prancūzija, Vokietija, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai.
TIKSLAI
EAPB sutartį pasirašiusios šalys viešai skelbė, kad tai turėtų būti pirmasis žingsnis „Europos federacijos“ link. Anglių ir plieno bendra rinka buvo eksperimentas, kurį buvo tikimasi palaipsniui išplėsti į kitas ekonomikos sritis ir galiausiai sukurti „politinę“ Europą.
Europos ekonominės bendrijos tikslas buvo įkurti keturiomis – prekių, asmenų, kapitalo ir paslaugų – judėjimo laisvėmis pagrįstą bendrąją rinką ir palaipsniui susieti ekonomikos politikos kryptis.
Euratomo sutartimi buvo siekiama suderinti skiliųjų medžiagų tiekimą ir tyrimo programas, kurių jau ėmėsi arba ketino imtis valstybės narės, siekdamos taikaus atominės energijos naudojimo.
Visų trijų sutarčių preambulėse atsiskleidžia vieningas Bendrijų įkūrimo tikslas, t. y. įsitikinimas, kad siekdamos sukurti bendrą ateitį Europos valstybės turi dirbti drauge, nes tik taip jos galės kontroliuoti savo likimą.
PAGRINDINIAI PRINCIPAI
Europos Bendrijos (EAPB, EEB ir Euratomas) atsirado palaipsniui plėtojant Europos idėją, kuri buvo glaudžiai susijusi su žemyną sukrėtusiais įvykiais. Po Antrojo pasaulinio karo reikėjo pertvarkyti visas pagrindines pramonėms šakas, ypač plieno pramonę. Europos ateitis, kuriai grėsmę kėlė Rytų ir Vakarų priešprieša, priklausė nuo Prancūzijos ir Vokietijos susitaikymo.
A.
Prancūzijos užsienio reikalų ministro Roberto Schumano 1950 m. gegužės 9 d. padarytas pareiškimas gali būti laikomas Bendrijos pradžia. Labai simboliška, kad tuo metu pasirinkti būtent anglių ir plieno sektoriai, nes šeštojo dešimtmečio pradžioje šios pramonės šakos buvo gyvybiškai svarbios ir jomis buvo grindžiama valstybės galia. Prancūzijos ir Vokietijos išteklių sutelkimas reiškė net tik neabejotiną ekonominę naudą, bet ir šių dviejų valstybių priešpriešos pabaigą. 1950 m. gegužės 9 d. Robertas Schumanas pareiškė: „Europa nebus sukurta vienu mostu arba pagal kokį nors bendrą planą. Ji bus sukurta pasiekus konkrečių laimėjimų, kurie pirmiausia visus suvienys bendram tikslui“. Remdamosi šiuo principu Prancūzija, Italija, Vokietija ir Beneliukso šalys (Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas) pasirašė Paryžiaus sutartį, kurios pagrindiniai elementai buvo šie:
— laisvas prekių judėjimas ir laisvas priėjimas prie gamybos išteklių;
— nuolatinė rinkos priežiūra, kad būtų išvengta iškraipymų, ir dėl to galimas gamybos kvotų įvedimas;
— konkurencijos taisyklių ir kainų skaidrumo laikymasis;
— parama anglių ir plieno sektorių modernizavimui ir pertvarkymui.
B.
Po sutarties pasirašymo, nepaisant to, kad Prancūzija prieštaravo Vokietijos nacionalinių karinių pajėgų atkūrimui, René Pleven numatė Europos armijos sukūrimą. Po 1952 m. derybų turėjo būti įkurta Europos gynybos bendrija (EGB) ir politinė Bendrija (EPB). Tačiau abu šie planai buvo atidėti, nes 1954 m. rugpjūčio 30 d. Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja atsisakė ratifikuoti sutartį.
C.
Siekiant po EGB nesėkmės tęsti Europos integracijos procesą, Mesinos konferencijoje (1955 m. birželio mėn.) buvo pateikti specialūs pasiūlymai dėl muitų sąjungos ir atominės energijos. Iš šių pasiūlymų buvo išplėtotos ir pasirašytos EEB ir EAEB (Euratomo) sutartys.
1. EEB sutarties nuostatos:
— muitų mokesčių tarp valstybių narių panaikinimas;
— bendrų išorės muitų tarifų nustatymas;
— bendrosios žemės ūkio ir transporto politikos sukūrimas;
— Europos socialinio fondo įkūrimas;
— Europos investicijų banko įsteigimas;
— valstybių narių glaudesnių santykių plėtojimas.
Kad būtų pasiekti šie tikslai, EEB sutartyje buvo numatyti bendrieji principai ir nustatyta Bendrijos institucijų teisės aktų leidybos sistema. Ji buvo taikoma bendroms politikos kryptims: bendrajai žemės ūkio politikai (38–43 straipsniai), transporto politikai (74 ir 75 straipsniai) ir bendrajai prekybos politikai (110–113 straipsniai).
Sukūrus bendrąją rinką turėjo būti sudarytos sąlygos laisvam prekių judėjimui ir gamybos veiksnių (laisvas darbuotojų ir įmonių judėjimas, paslaugų teikimo laisvė ir laisvas kapitalo judėjimas) mobilumui.
2. Euratomo sutartyje numatyti plataus užmojo tikslai, tarp jų ir „skubus atominės pramonės kūrimas ir augimas“. Tačiau dėl sudėtingo ir jautraus atominės energijos sektoriaus pobūdžio, nes jis susijęs su gyvybiškai svarbiais valstybių narių interesais (gynyba ir nacionaline nepriklausomybe), Euratomo sutarties tikslai buvo apriboti.
D.
Susitarime dėl tam tikrų bendrų institucijų, kuris buvo pasirašytas ir įsigaliojo tuo pačiu metu kaip ir Romos sutartys, buvo numatyta, kad Parlamentinė asamblėja ir Teisingumo teismas taps bendromis institucijomis. Tada beliko sujungti vykdomosios valdžios institucijas ir 1965 m. balandžio 8 d. sutartimi (žinoma kaip Sujungimo sutartis), pagal kurią buvo įsteigta viena Europos Bendrijų Taryba ir viena Komisija, institucijų vienijimas buvo baigtas.
Roberta Panizza
2008 m. liepos mėn.